Vanduo mano gyvenime atsirado ne atsitiktinai. Jis tapo erdve, kurioje susitinka kūnas, emocijos ir saugumo jausmas. Baseinas man – ne tik fizinė aplinka mokytis judėti, bet ir terpė, kurioje vaikas gali augti visapusiškai: stiprėti fiziškai, atsipalaiduoti emociškai ir jaustis priimtas toks, koks yra.

Dirbdama su vaikais, matau juos per biosocialinį augimo modelį – kaip unikalią visumą, kurioje svarbus ne tik biologinis kūno vystymasis, bet ir emocinis saugumas, socialinis ryšys bei bendruomeninė aplinka. Vanduo natūraliai padeda šiuos sluoksnius sujungti: jis ramina nervų sistemą, skatina pasitikėjimą savimi ir leidžia patirti judesio džiaugsmą be spaudimo ar lyginimo. Vaikai mane įkvepia savo tikrumu, jautrumu ir gebėjimu būti „čia ir dabar“.

Dirbdama baseine siekiu kurti erdvę, kurioje vaikas gali tyrinėti, bandyti, mokytis ir džiaugtis – be skubėjimo, su pagarba jo individualiam tempui. Man svarbu, kad kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, išgirstas ir palaikomas, nes tik tokioje būsenoje vyksta tikrasis mokymasis.

Balsių darželis man artimas savo vertybėmis – čia matau bendruomenę, kurioje vaikas suvokiamas kaip gyva visuma, o ne tik ugdymo programos dalyvis. Čia svarbus ryšys: tarp vaiko ir pedagogo, tarp šeimos ir darželio, tarp kūno ir emocijų.

Džiaugiuosi galėdama būti šios bendruomenės dalimi ir prisidėti prie vaikų augimo per judesį, vandenį ir sąmoningą buvimą kartu. Tikiu, kad ankstyvosios vaikų patirtys su vandeniu gali tapti tvirtu pagrindu ne tik fiziniam vystymuisi, bet ir pasitikėjimui savimi, vidiniam stabilumui bei meilės judesiui jausmui visam likusiam gyvenimui.